Konferencija apie pirmąją lietuvių gimnaziją
2015 m. balandžio 22 d. vyko konferencija „Pirmoji lietuvių gimnazija – švietimo, pedagoginės minties ir kultūros istorijos šaltinis“. Renginyje buvo kalbama apie Vytauto Didžiojo gimnazijos paminėjimą dr. Jono Basanavičiaus publicistikoje, Vytauto Didžiojo gimnazijos savivaldą, nevyriausybinių organizacijų veiklą gimnazijoje 1915–2015 m. Renginio dalyvius pasveikino Seimo Pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas.
Skaitykite sveikinimo kalbą:
Gerbiamoji Direktore, mieli svečiai,
Dėkoju už kvietimą ir galimybę tarti sveikinimo žodį. Man didelė garbė, kad savo kukliu indėliu galėjau prisidėti prie šios konferencijos organizavimo. Džiugu matyti jus čia susirinkusius. Ir ypač džiugu, kad šiandieniniame reformų amžiuje, kai vienintelis pastovus dalykas yra laikinumas, galime visus metus minėti garbingą Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos šimto metų jubiliejų. Ilgamečių tradicijų išsaugojimas ir puoselėjimas šiandien turėtų būti mūsų visų vertybių sąrašo viršuje. Ši Gimnazija tikrai verta savo vardo iš didžiosios raidės, nes per šimtmetį užgriuvusių įvairių negandų našta nepalaužė tuometinių tautos šviesulių, siekusių išsaugoti gimnaziją.
Spaudos draudimas Lietuvoje atšauktas dešimtmečiu anksčiau, tačiau drąsiai galiu teigti, jog Gimnazijos įkūrimas 1915-aisiais metais užtvirtino šio draudimo panaikinimą ir viešai parodė, kad lietuviai nebebijo lietuviško raidyno. Tokiu būdu buvo įkurta pirmoji lietuviška gimnazija rytų Lietuvoje.
Didžiavyriai Mykolas Biržiška, Jonas Basanavičius ir Povilas Gaidelionis – tai asmenys, kurie paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos istorijoje, bet ir padėjo pamatus dabartinei Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijai. Tuomet, prieš šimtą metų, gimnazija buvo įkurta, kad galintys mokyti žmonės perduotų savo sukauptas žinias kitiems ir taip būtų atgaivinta bei išsaugota lietuvių kalba. Paradoksalu, bet šiandien, praėjus šimtmečiui, mūsų gimtosios kalbos išsaugojimui reikia dėti ne ką mažiau pastangų. Ne todėl, kad lietuviškas raidynas būtų draudžiamas, kaip anais laikais ir ne dėl trijų raidžių, kurias norime įrašyti į abėcėlę, o todėl, kad XXI‑asis amžius kelia vis naujus iššūkius – gyventojų migracija, kalbų ir kultūrų asimiliacija, visuotinė skaitmenizacija lemia tai, kad švietimas gimtąja kalba tampa vis svarbesnis ir reikalingesnis.
Kaip ir tada, taip ir dabar akivaizdu, kad švietimas yra būtinas ne tik kiekvienam individui, siekiančiam asmeninės gerovės, bet ir visai tautai – kad būtų išsaugotas jos identitetas. Todėl šia gražia proga noriu dar kartą pasidžiaugti, kad Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija taip stipriai kovojo už mūsų visų ateities kartų išsimokslinimą ir palinkėti, kad šios energijos ir ryžto užtektų dar ilgam.
Taip pat turiu atsiprašyti Jūsų, kad privalau eiti į Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto posėdį. Problemų ir iššūkių nemažėja! Linkiu Jums ir sau gerų darbo rezultatų.