Nenoriu sutikti su žurnalisto nuomone, kad politikams patogiau kalbėti apie saugumą, pamirštant socialinius dalykus. Darbo užmokestis, socialinė parama, pagalba, pensijos, deramai gyventi leidžianti finansinė padėtis Lietuvos žmonėms yra nemažiau svarbūs, nei saugumas ir laisvė.
Konsultacijų bendrovės paskelbti duomenys apie 7,5 karto besiskiriantį darbo užmokestį tarp įmonės vadovų ir paprastų darbininkų turi tiesos, žinoma, su tam tikra paklaida. Šie skaičiai nėra nauji, tai dešimtmetį besitęsianti padėtis, kai vadovaujančiųjų ir darbininkų atlyginimai kardinaliai skiriasi. Konkretų atvejį galima paimti iš sveikatos apsaugos sistemos. Teko analizuoti ir teikti pataisas dėl dar didesnio darbo užmokesčio skirtumo tarp vadovų ir slaugos personalo bei kitų dirbančių.
Tokie tyrimų rezultatai nedžiugina. Bet daug priklauso nuo mokesčių sistemos.. Šalyse, kur galioja progresiniai mokesčiai, dažniausiai jie taikomi visoms pajamoms. Turtingi moka didesnius mokesčius. O juk šiuos mokesčius galima panaudoti viešojo sektoriaus išlaikymui. Tuo pačiu automatiškai augtų atlyginimai privačiame sektoriuje.
Štai mūsų bankų ekonomistų nuomone, progresyvumo mokesčių sistemoje yra per daug (nors aš manau kitaip). Reikia sekti kitų šalių gerąja patirtimi, žiūrėti, kaip ten sutvarkyta mokestinė sistema, kokius mokesčius tų šalių piliečiai moka ir palyginti, kokius mokesčius mokame mes. Didesnė dabartinės frakcijos dalis yra teigiamai nusiteikusi progresinių mokesčių klausimu. Deja, trūksta visuomenės palaikymo.
Buvo bandymų kovoti su įmonėmis, mokančiomis žeminančiai mažus darbo užmokesčius. Buvo siūlymų, kad tokios įmonės negalėtų dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. Iš tiesų, aš įsitikinęs, kad darbo užmokesčio problemą valstybė gali spręsti ne tik per progresinius mokesčius.
Dar vienas labai svarbus faktorius – žmonėms suteikta galimybė kovoti už savo darbo užmokestį. Štai praeitą savaitę Aukščiausiasis teismas, beveik trejus metus nagrinėjęs bylą dėl viešojo transporto darbuotojų streiko, pripažino šią veiką teisėta, kai tuo tarpu žemesnių instancijų teismai buvo pripažinę streikus neteisėtais. Jei ateityje kiltų panašūs konfliktai, žemesnių instancijų teismai negalėtų priiminėti draudžiančių streikuoti sprendimų.
Turėjome pavyzdį ir su „Švyturio“ darbuotojais, kurie norėjo surengti streiką, kad gauti didesnį darbo užmokestį. Deja teismo sprendimai jiems buvo nepalankūs. Tai blogas pavyzdys, kai įmonė dividendais pelną išsimoka po du šimtus milijonų litų, o darbo užmokesčiui vieno milijono neranda. Manau, kad ateina tas laikas, kai darbuotojai spręs savo klausimus tokiais pačiais būdais, kaip juos sprendžia kitų šalių piliečiai.
Šiandien lietuviai sprendžia kitaip – perka bilietą į vieną pusę. Šiandien „tiesa“ yra didesnę įtaką turinčių, turtingesnių pusėje. Norintis dirbti ir užsidirbti žmogus, juolab matydamas, kad užsienyje jo paklausa ir darbo užmokestis didesni, nutaria emigruoti. Kad ir kaip būtų, užsienyje (legaliai dirbančio) žmogaus orumo niekas nežeidžia ir suteikia galimybę užsidirbti padorų atlyginimą.
Šiandien jau ir Lietuvoje dalis įmonių gali mokėti didesnius darbo užmokesčius. Žiūrėdami į rinką, matome, kad įmonių pelningumas auga. Jis auga ne procentais, bet kartais. Šiandien mes viršijam 2008 m. pelningumą. Auga ir darbo našumas. Tačiau darbo užmokestis beveik nesikeičia, na gal kokiais 1-2 procentais. O kur dingsta išaugę pelnai? Pelnus pasidalija akcininkai, savininkai, jais išmokami ir ženkliai didesni, nei paprastų darbuotojų, darbo užmokesčiai vadovaujančiam personalui. Štai ir gauname tą minėtą 7,5 karto skirtumą tarp skirtingas pareigas užimančių darbuotojų atlyginimų.
Grįžkime prie saugumo klausimo. Krašto apsaugai finansavimas didės. Jau susitarta dėl 2% padidinimo iki 2020 m. Jau šiais, 2014 m., krašto apsaugai yra skirtas didesnis finansavimas. Gaila, kad nutylime jog dešinieji, šiandien reikalaujantys padidinti kariuomenės finansavimą, patys tą finansavimą sumažino. Galiu pareikšti tik tiek, kad mes savo pažadą tesėsime.
O dėl atominės elektrinės Lietuvoje statybos, mums neverta diskutuoti, yra pasirašyti partiniai susitarimai. Lietuva nepajėgi viena statyti atominę elektrinę. Jei mes įvykdysime planus dėl suskystintų dujų terminalo ir elektros linijų su Švedija bei Lenkija, ypač reikėtų spartinti lenkiškąją kryptį, galėsime užtikrinti energijos poreikio patenkinimą.
Spręskime namų renovavimo klausimą - 3 milijardus litų Lietuvos žmonės kasmet sumoka už šildymą. Jei investuojam į daugiabučių renovavimą, tada dujų, elektros poreikis ženkliai mažėja. Vadinasi, mes galime spręsti kitokiais būdais. Mano nuomone turime nustoti žaisti nereikalingus žaidimus, bandyti kažką apgauti, o apgauname visų pirma save, kalbėdami apie grandiozinius planus. Geriau susėsti už bendro stalo, tiksliai suskaičiuoti, kiek kiekvienas atskiras projektas kainuoja ir kokie yra mūsų finansiniai pajėgumai. Įvertinkime jau duotus ankstesnius įsipareigojimus. Juk pensijų, kurios šešerius metus nesikeitė, iki galo negalime išmokėti, o kur dar darbo užmokesčio klausimas. Žmonėm reikia gerinti gyvenimo kokybę. Su daug socialinių problemų susiduriame, nuo to ir pradėjome šį pokalbį. Spręskime šias problemas, o ne bandykime įgyvendinti utopinius projektus.
