Kai vertybėmis tampa postai – prasideda griūtis politinėse struktūrose. Pradžiai – trintis partijos viduje. Tą patyrėme ir mes, socialdemokratai, išgyvenę tam tikrų žmonių nubyrėjimą dėl postų valdžioje. Beje, tai vyko šitoje pačioje valdančiojoje koalicijoje. Ta pati patirtis parodė, kad išgyveno tie, kurie vertybėmis pasirinko ne postus ir ne valdžios galias. Dabar gi aršią trintį matome „valstiečiuose“. Trintis tarp Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio ir partijos vadovo Ramūno Karbauskio, po to – tarp Premjero Sauliaus Skvernelio ir „valstiečių“ vado Ramūno Karbauskio dėl demokratijos trūkumo. Tiesa, pasak „valstiečių“ vado, tos demokratijos jam visai netrūksta. Tuo tarpu S. Skvernelis toliau kelia savo akcijų kainą – reikalauja permainų partijoje arba... Kas? Žino, turbūt tik R. Karbauskis. Bet grasinimai ir šantažas jau tampa „valstiečių“ prekės ženklu.

Politinis turgus pačiame įkarštyje. Ant svarstyklių kaip kopūstai – Seimo ir vyriausybės narių galvos, ministrų portfeliai ir Seimo komitetų kėdės. Persidalijant valdžios postus „valstiečiai“ – kaip širšių lizdas, iš frakcijos nubyrėjo pagaliau praregėjęs ir apie politinį sąvadavimą prabilęs Vytautas Bakas, džiaugsmu netrykšta ir kiti frakcijos nariai. Iš vyriausybės traukiasi ne tik koalicinėse postų dalybose neatsilaikę ministrai, bet traukiasi ir pačių „valstiečių“ deleguoti ministrai, beje, ir vieną iš svarbiausių pozicijų vyriausybėje laikantis – finansų ministras. Matyt, įvertino nepanešiantis visos atsakomybės už „valstiečių“ pridalintus pažadus.

Akivaizdu, kad po koalicijos persiderėjimo ir vaikų pinigų, kompensacijų už vaistus ir kitų gėrybių tautai pažarstymo nėra kam prisiimti atsakomybės už realią situaciją, nes valstybės ižde pinigų visoms toms gėrybėms tai neužtenka. Kai parlamentas virsta turgumi, kuriame prekiaujama ir žmonėmis, ir postais, žarstomasi pažadais – pasekmės akivaizdžios. „Valstiečiai“ neatlaiko išbandymo valdžia ir net nesulaukę rinkimų patys save varo į kampą – savotišką politinę krizę. Nors atrodytų, kad likus daugiau kaip metams galėjo ramiai valdyti ir bent jau pabaigti taip garsiai skelbtas permainas, vadinamąsias savo reformas, įvykdyti bent jau pirminius pažadus, o ne žadėti naujus aukso kalnus.